Norėdami reguliuoti svetainės teksto šrifto dydį naudokite "CTRL" "+" ir "CTRL" "-" klavišų kombinacijas:
Norėdami padidinti tekstą, spauskite: "CTRL" ir "+" mygtukus.
Norėdami pamažinti tekstą, spauskite: "CTRL" ir "-" mygtukus.

Kultūros paveldas

Visas kultūrinis paveldas, kurį galime rasti Gražutės regioninio parko teritorijoje, tai šio krašto istorijos palikti pėdsakai. Ne vieną šimtmetį menantys piliakalniai bei pilkapiai, dvarai bei kapinaitės - čia vykusių įvykių, gyvenusių žmonių išlikę liudininkai, kurių istorijų pasiklausyti gali kiekvienas, nusprendęs čia apsilankyti.
Parko teritorijoje anuomet gyveno sėlių genties žmonės, apie kurių gyvenimo būdą bei buitį pasakoja gausiai išlikę piliakalniai, alkakalniai bei pilkapiai. Apie šiek tiek kitokią, subtilesnę bei mistiškesnę istoriją kalba randami mitologinėmis reikšmėmis apaugę dubenėtieji akmenys bei akmenys su ženklais.
Parke stūkso net 16 pavienių ar kartu su gyvenvietėmis įkurtų piliakalnių. Dauguma jų gana seni, įrengti ir apgyvendinti dar II tūkst. pr. Kr., o sunykę I tūkst. - II tūkst. pr. Taigi, galima teigti, jog I tūkst. pradžioje visuose juose virė gyvenimas. Keleto piliakalnių klestėjimo laikas itin ilgas – iki V a. (Sokiškių pil.) ar net XIII a. (Šiukščių pil. gyvavo iki pat Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpio).
Senovės lietuviai savo mirusiuosius laidodavo pilkapiuose, išsidėsčiusiuose pavieniui, mažomis grupėmis ar ištisais pilkapynais. Rytų Lietuvoje ypač gausu iš geležies amžiaus išlikusių pilkapių - 2004 m. duomenimis, Rytų Lietuvoje ir iš dalies dabartinėje Vakarų Baltarusijoje išlikę apie 390 šio laikotarpio pilkapių grupių. Ne išimtis ir Gražutės regioninio parko teritorija. Didžioji dalis pilkapių čia susitelkę į grupes, priklauso vėlyvajam geležies amžiui (IX-XII a.). Didelis pilkapių skaičius parodo, jog geležies amžiuje šioje teritorijoje buvo įsikūrusi ne viena gyvenvietė. Kad teritorija pagoniškuoju laikotarpiu buvo gana gausiai apgyvendinta, sako ir išlikę alkakalniai, šventvietės bei mitologiniai akmenys.
Tuo tarpu architektūrinis paveldas pasakoja jau kitą, šiek tiek vėlyvesnę istoriją. Apylinkės išsiskiria buvusių vandens malūnų gausa, tai nenuostabu, turint omenyje didelį vietovės vandens telkinių kiekį. Vietiniai stengėsi išnaudoti vandens energiją statydami ne tik vandens malūnus, bet ir hidroelektrines (įspūdingiausioji buvusi Antalieptės hidroelektrinė). Dvarai ir bažnyčios pasakoja apie čia šeimininkavusias Giedraičių, Rudaminų, Beganskių, Daugėlų, Strutinskių bei Tiškevičių gimines. Primena apie Antalieptėje veikusią Basųjų Karmelitų vienuoliją, Salako miestelio gyventojų bendruomeniškumą ir atsidavimą. Dūkšto dvare dienas leidusius kultūros atstovus - A. Mickevičių, Janą Rustemą, Adomą Hrebnickį.
Parko teritorijoje esančios gyvenvietės pasižymi tautine įvairove. Tarpukariu, kaip ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, čia klestėję žydai, o Salakas išsiskyręs savo totorių bendruomene (prie miestelio įkurtos vis dar veikiančios kapinės). Apylinkėse tebegyvena nemažai sentikių kultūros atstovų – galima apsilankyti vis dar veikiančiose kapinėse bei maldos namuose.
Loading...