Lankytini objektai

Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios kompleksas
Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios kompleksas yra XX a. pr. istorizmo laikotarpio.
Bažnyčia yra stačiakampio plano, su žemesnėmis šoninių navų dalimis, pusapskrite apside ŠV pusėje, su stačiakampio plano keturių į viršų siaurėjančių tarpsnių, kurių pirmasis - dviejų aukštų, bokštu PR fasade, vienaaukčiais zakristijų priestatais ŠR, PV pusėse, su rūsiu ŠR dalyje.
Bažnyčios vidus trijų navų, kurias dengia kryžminiai skliautai. Interjero pagrindiniai akcentai - trys altoriai (centrinis - mūrinis, šoniniai - mediniai).
Bažnyčios šventoriaus tvora akmenų mūro (iki 6-6,5 m aukščio).
Tai nepaprastos statybinės drąsos statinys.
manoma, kad pirmoji bažnyčia Salake pastatyta XV a. II p. (XV a. vid.). Pirmosios Salako bažnyčios fundatoriai buvo Salako krašte žemes valdę Petkevičiai. 1496 m. M. Petkevičius užrašė Salako parapijai 3 valsčius su jų žemėmis, įpareigodamas Salako kleboną ir jo vikarą prisiminti Petkevičių maldose. Nėra aišku, kur miestelyje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Bažnyčios vietos pirmasis žinomas paminėjimas - 1643 m. inventoriuje. Jame nurodoma, kad bažnyčia stovėjo Š Salako dalyje, ties išvažiavimu iš miestelio. Kol kas trūksta duomenų tiksliai atsakyti, ar ši bažnyčia stovėjo dabartinės vietoje. Neabejotinai dabartinėje vietoje medinė bažnyčia pastatyta XIX a. vid., anksčiau Vilniaus vyskupijai priklausiusią Salako parapiją paskyrus Žemaičių vyskupijai. Medinė Salako Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus vardo bažnyčia XVI-XIX a. kelis kartus degė, buvo perstatoma ir rekonstruojama. Paskutinė medinė bažnyčia parapijiečių lėšomis pastatyta 1862-1865 m. 1905 m. birželio mėn. ši bažnyčia sudegė. Naujos, dabartinės, bažnyčios statyba rūpinosi ir lėšas rinko 1903 m. Salako klebonu paskirtas Antanas Kryžanauskas. 1906 m. patvirtintas Rygos inžinieriaus architekto Ignoto Morgulco - Goriaus tašytų akmenų mūro bažnyčios projektas. Tais pat metais pradėti ir statybos darbai, nors leidimas jiems gautas tik 1907 m. 1906 metų rugpjūčio 8 d., Žemaičių vyskupo Gasparo Cirtauto vizitacijos Salako parapijoje metu, pašventinti naujos bažnyčios pamatai. Bažnyčios statyba kainavo 98 tūkst. rublių, iš kurių 41 tūkst. paaukojo Salako parapijiečiai. Likę pinigai surinkti kitose parapijose. Salakiečiai prie statybos taip pat prisidėjo darbo jėga ir medžiagomis. 1911 m. rugpjūčio 14 d., po 5 metus trukusių statybų, naujoje - mūrinėje - bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos. 1915 m. bažnyčią Skausmingosios Dievo Motinos titulu konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Vargonus Salako bažnyčiai 1914 m. Karaliaučiuje pagamino meistras Brunas Gėbelis (Bruno Goebel). Paveikslus tapė dail. Antanas Puslys iš Drobišių kaimo, metalo plastikos darbus atliko Antanas Klimanskas iš Šiukčių kaimo, bažnyčios vidų 1939 m. dekoravo J. Gedgauda. 1944 m. sugriauta aukščiausia (medinė) bažnyčios bokšto dalis, sužalotas akmeninis viršus, apgadintas bažnyčios stogas. Griūvant bokštui, nukentėjo ir bažnyčios vidus, ypač vargonai. Po karo klebono Jono Morkvėno ir parapijiečių iniciatyva bažnyčia iš dalies suremontuota, 1947 m. sutaisytas stogas, tačiau bokštas atstatytas nebuvo. XX a. 7 deš. klebono Broniaus Strazdo rūpesčiu į bažnyčios šventorių iš gretimų kaimų atkelta ir restauruota kryžių, stogastulpių. Iš žmonių surinkta daug girnapusių iš kurių vėliau šventoriuje sukurtos įvairios skulptūrinės kompozicijų, pastatyta koplytėlė. 1989 m. klebono Kazimiero Girniaus iniciatyva, pagal archit. Antano Panavo parengtą projektą, atstatyta bokšto smailė. XX a. 10 deš. restauruoti vitražiniai langai ir vargonai.
Adresas: Bažnyčio g. 28, Salakas, Zarasų raj.
Salako Laisvoji aikštė ir jubiliejinis paminklas
Nuo seno Salako aikštėje pirmadieniais vykdavo turgūs. Turgūs garsėjo gausumu ir turtingumu. Atvykdavo amatininkai iš aplinkinių miestelių. Čia galima buvo įsigyti stalių dirbinių, tinklų, valčių, lineikų, važelių, darbo įrankių, raštuotų audinių, maisto produktų, grūdų, gyvulių, paukščių ir kt.
Pokario metais turgus buvo iškeltas į tuščią vietą šalimais. Turgavietė paversta aikšte. Joje, vos įžengus tarybinei armijai, buvo pakartas nekaltai įskųstas Astafiejus Siniakovas. Tai pirmoji auka Salake. Vėliau šioje aikštėje būdavo paguldyti ir išniekinti žuvusiųjų partizanų kūnai. Juos po keleto dienų išveždavo į miškelį arba ežerą.
Aikštė pamažu buvo apželdinta, pasodinti medžiai, krūmai, gėlės. Ypač aikštė pagražėjo 1996 m. minint Salako 500 metų jubiliejų. Joje buvo nutiesti asfalto takai, pasodintas gėlynas.
Minint 500 metų Salako miestelio metines buvo pastatytas ąžuolinis, 5 m tautodailininko Jono Tvardausko sukurtas stogastulpis su Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios skulptūra.
Stogastulpio pirmajame tarpsnyje išdrožti stogastulpio pastatymo priežastį nurodantys metai bei esama Maironio eilių: ,,500 metų“ ir ,,1496“, ,,Salakas“ liudija 500 metų Salako miestelio jubiliejų (1996 m.); ,,Mylėk, lietuvi, / tą brangią žemę, / Kame nuo amžių / tėvai gyveno: Čia tavo kūnas / sau maistą semia / Čia grynai dvasiai / tiek sveiko peno.“
2015 m. atlikta rekonstrukcija.
Koordinatės: 634495, 6162669 (LKS)
55.580308, 26.133164 (WGS)
Salako dviaukštė koplytėlė su Šv. Jono Nepomuko ir Nukryžiuotojo skulptūromis
Koplytėlė (dviaukštė su ornamentuotu kryželiu, Nukryžiuotojo ir Rūpintojėlio skulptūromis) yra XX a. pradžios statybos, 1924 restauruota Petro Ivanausko, 7 m 21 cm .
Tarpukariu prie Salako dviaukštės koplytėlės buvo pasitinkami garbingi miestelio svečiai. Vienas jų buvo prezidentas Antanas Smetona. Šis buvo sutiktas didelės minios žmonių: lietuvių, rusų, lenkų, žydų, totorių. Prezidentas buvo pasveikintas prie stalo, apdengto balta staltiese bei naminės ruginės duonos kepalu ant lininio rankšluosčio. Buvo pastatyta „broma“, grojo salakiečių dūdų orkestras, pleveno vėliavos, dainavo A. Stasiūno vadovaujami choristai. Liejosi padėkos žodžiai. Prezidentas sveikino visus, mojavo rankomis. Gausioje minioje buvo sunku išgirsti, ką jis sako.
Prie koplytėlės tarpukariu buvo sutiktas ir gynybos ministras Stasys Raštikis.
Koplytėlė aptverta statinių tvorele. Jos pamatas betoninis, konstrukcija karkasinė, sienos lentų, stogas dengtas skarda. Koplytėlė yra šešiakampio plano, 290 x 240 cm pločio, dviejų aukštų: antras aukštas mažesnis. Stogas piramidinis šešiašlaitis. Aukštus skiria karnizas, dengtas skardos stogeliu. I aukšto fasade yra dvivėrės durys. I ir II aukštas turi stačiakampius langus.
Koplytėlėje ant stogo į profiliuotą smailę įtvirtintas kryžius. Jo šakos kiauraraštės, su perkryžomis, galai apvalūs. Prie strypinio stiebo pritvirtintas pusmėnulis.
Koplytėlės I-ajame aukšte yra polichrominė Nukryžiuotojo skulptūra su kryžiumi, o II-ajame Šv. Jono Nepomuko skulptūra. Abi skulptūros tradicinės ikonografijos. Nukryžiuotojo skulptūra netaisyklinga – prailgintos rankos, galva, liemuo, ypač didelės pėdos, masyvus išilgai suformuotas perizonijus. Detalės perteiktos ritmiškomis įrėžomis. Dekoratyvumo teikia spalvos (gelsva, žydra, ruda, žalia).
Antrajame aukšte esanti Šv. Jono Nepomuko skulptūra statiška, didinga, detalės dekoratyvios. Skulptūra išdrožta ir pastatyta 1968 m. vietoj dingusios Rūpintojėlio skulptūros.
Po II-ojo pasaulinio karo visa koplytėlė restauruota Petro Ivanausko, kuris yra ir Šv. Jono Nepomuko skulptūrėlės autorius.
Koordinatės: 634073, 6163120 (LKS)
55.584479, 26.126708 (WGS)
Švietėjo Antano Poderio memorialinis muziejus
1-ajame A. Poderio memorialinio muziejaus aukšte veikia Salako krašto švietimo raidos ekspozicija;
2-ajame - autentiški mokyklos įkūrėjo Antano Poderio gyvenamieji ir darbo kambariai;
Ūkiniame pastate esama etnografinės ekspozicijos.
Kontaktai: +370 670 97265 arba +370 685 59222, arba +370 685 59368
Adresas: Poderio g. 6, Salakas, Zarasų raj.
Salako Nepriklausomybės paminklas
Lietuvos Nepriklausomybės paminklas pastatytas 1930 m., veikiant Salako tautininkų sąjungai. Paminklo autorius – profesionalus skulpt. Maksas (Mordechajus) Farbmanas (Max Mordechai Farbmann).
Paminklo statybą finansavo Salako vaistininkas Mačius.
Nepriklausomybės paminklas atidengtas 1930 metų rugsėjo 28 d., minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų ir 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovas.
Paminklo atidengimo ir pašventinimo metu greta gatvės, abipus paminklo buvo pasodinti ąžuolai, pavadinti „Vilniaus medžiu" ir „Tautos vado ąžuolu”. Ąžuolas, vad. „Vilniaus medžiu“ išlikęs iki šių dienų. Prie šio paminklo rinkdavosi Salako gyventojai paminėti tautinių švenčių.
Vieta paminklui parinkta ne atsitiktinai. Dar apie 1740 metus čia buvo įkurtas šv. Augustino reguliarių kaunauninkų vienuolynas ir bažnyčia. Kada vienuolynas ir bažnyčia išnyko – neaišku. Po 1918-1920 metų čia buvo įruoštos kapinės kariams savanoriams. Vaduojant Salaką iš bolševikų, ties Salaku žuvo eil. J. Martinonis, eil. P. Bobinas ir eil. A. Savukas. Kartu čia palaidotas ir Lietuvos savanoris Aleksas Katinas, žuvęs Biržūnų kaime ir kt. Visi buvo suguldyti tvarkingomis eilėmis. Ant jų kapų išrikiuoti kryželiai. Čia buvo palaidoti ir vokiečių kariai, tačiau juos vokiečiai vėliau iškasė ir pervežė į Utenos kapines. 1950 m. šie karių ir savanorių kapai buvo sunaikinti, kryželiai išversti.
Tarybiniais metais buvo bandyta paminklą nugriauti. Tam už puslitrį buvo samdomi kaimo girtuokliai. Tačiau tokius nedorėlius su visais traktoriais išvydavo vietiniai gyventojai. Galiausiai paminklą buvo nuspręsta neultralizuoti. 1950 m. Dūkšto rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Juškėnui įsakius buvo pasamdytas Salako miestelio gyventojas Mykolas Vaičys, kad užtinkuotų skulptūrų ir greta jų buvusius tautinius simbolius. Šis pakluso. Tačiau 1988 metais skulptūros ir dekoro elementai buvo restauruoti.
Koordinatės: 634495, 6162533 (LKS)
55.579092, 26.133098 (WGS)
Salako miestelio senosios ir totorių kapinės
Salako mstl. senosios kapinės pradėjo veikti XVIII a. pab. – XIX a. pr. Tai liudija lentelė, buvusi ant mūrinių kapinių vartų. 1980 m. rugpjūčio 25 d. kapinės uždarytos. Kapinėse yra 249 palaidojimai. Anot rašytinių šaltinių šiose kapinėse stovėjo koplyčia, statyta 1786 m. grafo Manuči (Manuzzi). Dabar ji sugriuvusi ir išnykusi.
Nors Salako mstl. senosiose kapinėse tvarkomi vos keletas kapų, visgi, esama išlikusių skirtingų metalinių kryžių - lietinių bei kaltinių. Kryžiai statyti ant betoninių bazių arba akmens riedulių.
Esama poros tvorelių. Jos suformuotos iš vertikalių ir horizontalių tarpusavyje besijungiančių stribų. Esama vieno naujo medinio kryžiaus bei vieno betoninio neaukšto paminklo.
Apie senąsias Salako mstl. kapines informacija patalpinta www.atminimoknyga.lt puslapyje. Tai nurodoma informacinėje lentelėje ant vartų. Prisijungimas galimas naudojant QR code reader programėlę. Tokiu būdu gaunama informacija, nuotraukos. Programėlės būvimas rodo, jog paminklai yra identifikuoti, todėl galima atrasti savo giminaičius ar kitus šiose kapinėse palaidotus asmenis.
Akmeninė tvora Salako mstl. senąsias kapines skiria nuo totorių kapinių.
Kada įkurtos Salako totorių kapinės duomenų nėra. Išlikę akmeniniai antkapiai byloja apie pirmuosius laidojimus XX amžiaus trečiame dešimtmetyje.
Kapinės veikia ir dabar. Paskutinis palaidojimas yra 2019 metų. Mirusieji jose laidojami netgi iš kitų miestų. Viso kapinėse yra 59 ar 60 palaidojimų.
Tai vienintelės totorių kapinės Aukštaitijoje.
Salako totorių kapinėse ant paminklų yra įrašai lenkų, rusų, lietuvių, arabų kalbomis. Įrašuose sutelkta informacija apie čia palaidotų totorių amžių, šeimyninę padėtį, tarnybines pareigas. Greta to yra iškaltas mirusiojo vardas ir pavardė. Keliuose paminkluose randamos eilutės iš Korano.
Salako totorių kapinėse yra pora paminklų su arabišku užrašu: „La ilaha illallahu Muhammadu rasulullah" („Nėra kito verto garbinti, tik Dievas ir Mohamedas, kuris yra Jo pasiuntinys"). Šis teiginys atspindi totorių tikėjimo pagrindą.
Koordinatės: 634265, 6162296 (LKS)
55.57703, 26.12934 (WGS)
Salako miestelio senosios žydų kapinės
Kapinėse, kurios apaugusios mišku (palei vakarinį ir pietinį teritorijos pakraštį), krūmais, vyrauja granitiniai, nors esama ir kelių betoninių paminklų.
Kapinėse daug nuvirtusių ir susmegusių antkapinių paminklų, jų fragmentų. Viso suskaičiuojama 570. Juose hebrajų kalba iškalti užrašai: vardai, tėvų vardai, mirimo data pagal žydų kalendorių. Paminklo apačioje hebrajų kalba iškalamas užrašo (T’nišmato bicror hakaim - „Jo siela tebūna įrišta į gyvybės (t.y. amžinybės) ryšulėlį“) 5 raidžių trumpinys.
Salako mstl. žydų senųjų kapinių teritorijoje yra nedidelių įdubimų, griovių. Išorėje kapinės apjuostos grioviu, už kurio yra pylimas.
Kapinėse išlikę akmens mūro tvoros likučiai.
Senosios žydų kapinės pratęsia istorinių struktūrų, erdvių formavimo tradicijas. Žydų laidojimo paprotys reikalavo, kad kapinės būtų ant kalno arba jo nuolydyje, taip, kad nuo gyvenvietės jas skirtų upė ar ežeras, ir ne mažiau kaip 50 alkūnių (25 m) nuo artimiausio namo.
Salako mstl. žydų senosiose kapinėse antkapiai ir kapai orientuoti Jeruzalės kryptimi (Lietuvoje tai rytų, pietų ir pietryčių kryptys). Antkapinis simbolis – Dovydo žvaigždė. Tai maginis simbolis. Taip pat antkapiuose vaizduojama minora – dažniausiai septinšakė, bet esama ir penkiašakių bei šešiašakių. XIX-XX a. paminkluose minoros arba šabo motyvai žymi moters kapą. Tai simboliškai nurodo moters ryšį su šabo apeigomis.
Salako mstl. žydų kapinėse laidojant ant kapo buvo statomas paminklas – maceiva. Salako mstl. žydų kapinėse didžiąją dalį paminklų sudaro arkos pavidalo paminklai. Tokių paminklų viršuje iškaltos dvi hebrajiškos raidės (P ir N) – „po nikbar“ (hebrajiškai - „čia palaidotas“) santrumpa.
Šiuo metu kapinės yra neveikiančios. Jose paskutinį kartą laidota 1941 m., nes tų metų rugpjūčio 9 d. Sungardų ir Paežerės kaime bei rugpjūčio 26 d. Krakynės miške buvo iššaudyti Salako mstl. žydai.
Koordinatės: 635768, 6163532 (LKS)
26.153771, 55.587707 (WGS)
Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapai, vad. Partizanų kalva
Salako valsčiuje ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupaciniam režimui prasidėjo dar 1944 m. rugpjūčio mėn.
Salako valsčiuje partizanai veikė iki 1951 m., o paskutinis kuopos partizanas Jurgis Rūkas žuvo 1951 m. birželio 18 d. miške tarp Jurgiškių malūno ir Tarlokiškės kaimo.
1991 m. birželio 30 d. kunigo Alfredo Kanišausko ir vietos gyventojų rūpesčiu Partizanų kalvoje pastatytas nerūdijančio plieno trivamzdis 7 m. kryžius čia užkastų 1946 m. sausio 15 d. Želmeniškės kaime žuvusių partizanų ir kitų atminimui. Prie kryžiaus pritvirtinta metalinė lentelė ,,Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Tais pačias 1991 m. Alfredo Kanišausko dėka kalnelis, 0,07 ha teritorija aptverta ir pavadinta ,,Partizanų kalva“.
Po 1991 m. žuvusiųjų partizanų artimieji ėmė statyti paminklus.
Partizanų kalvoje yra palaidoti 31 identifikuoto partizano palaikai. 31 partizano vardas ir pavardė, gimimo ir mirties metai iškalti juodo granito paminkle prieš įėjimą į kalvos aikštelę. Manoma, kad šioje kalvoje ir netoli jos esančiame ežere „palaidota“ apie 200 lavonų.
2015 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRTC) pastatė informacinį stendą prie Partizanų kalvos. Jame yra taškiniai QR kodai, kuriuos nuskaičius mobiliaisiais telefonais su kamera, galima prisijungti prie LGGRTC interneto svetainės puslapio ir pasiskaityti išsamesnę informaciją apie lankomą objektą.
Koordinatės: 633743, 6163569 (LKS)
55.588601, 26.121692 (WGS)

Salako pilkapynas
Salako pilkapynas dar kitaip žinomas, kaip prancūzkapiai, švedkapiai, Napoleono karių kapai. Pilkapynas sudarytas iš 32 smėlio sampilų. Jie yra nuo 6-8 m iki 10-15 m skersmens ir nuo 0,5 m iki 1-3 m aukščio, suploto pusrutulio formos, išsidėstę pailgame pietų – pietryčių – šiaurės – šiaurės vakarų kryptimi plote, abipus Salako-Daugailių kelio. Pilkapynas apima 300x50 m² plotą.
Dalis pilkapių galėjo būti sunaikinta tiesiant Salako – Daugailių kelią.
Prie daugelio pilkapių pagrindų pastebimos maždaug 2 m pločio juos juosusių griovių ar pailgų duobių liekanos.
Pilkapių pagrindus juosiantys ir juosę grioviai bei duobės iš dalies arba visiškai užslinkę.
Dalyje pilkapių sampilų yra akmenų vainikai arba jų liekanos.
Salako pilkapyną (5 pilkapius) dar 1895 m. pirmą kartą tyrė Kauno gubernijos kraštotyrininkas ir pirmasis Kauno miesto muziejaus direktorius Konstantinas Gukovskis.
Šių tyrimų metu rasti 5 žirgų griaučiai su žąslais ir 1 degintinis žirgo kapas. 1896 m. nežinomas asmuo perkasė 1 sampilą ir rado žirgo griaučius su balno kilpomis bei žąslais ir pjautuvu.
1958 ir 1978 m. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Istorijos Institutas atliko archeologinius žvalgymus. 1978 m. buvo nustatyta paminklo teritorija ir jos apsauginės zonos ribos.
1994 m. pilkapynas buvo kartografuotas. Nustatyta 2,9 ha paminklo teritorija.
2000-2001 m. buvo tęsiami Salako pilkapyno archeologiniai žvalgymai.
Per XIX a. pab., XX a. ir XXI a. pradžios archeologinius žvalgymus išsiaiškinta, jog kai kurie mirusieji laidoti po pilkapiais, kiti – pilkapiuose. Mirusieji juose įkasti giliau, nors pasitaikydavo ir visai negiliai palaiduotų. Taip pat pasitaikė, jog viename pilkapyje surasta keletas palaidojimų. Tačiau pasitaikė atvejų, kai pilkapyje palaidojimų visai nerasta. Apie tokius pilkapius yra įvairių spėjimų. Vienas iš jų, jog pilkapiai buvo supilami svetur žuvusiems kariams. Arba kažkuriuose iš tokių pilkapių mirusieji buvo laidoti visai negiliai ir laikui bėgant kapai susiardė.
Salako pilkapyne mirusiems į kapus buvo dedami įvairūs daiktai: ginklai, darbo įrankiai, papuošalai. Tik degintiniuose kapuose įkapės dažnai sudegintos, kartais net sulaužytos. Dėl to sunku atsekti, kaip daiktas atrodė.
Salako pilkapynas - sėlių genties palikimas, menantis IX-XII a. – vėlyvojo geležies amžiaus palaidojimo principus. Pilkapynas priskirtinas rytų Lietuvos pilkapių kultūrai.
Koordinatės: 631987, 6161956 (LKS)
55.574592, 26.093076 (WGS)
Salako akmuo, vad. Napoleono akmeniu
Napoleono akmuo žmogaus apdorotas riedulys (akmuo pilkas smulkiagrūdis granitas, trikampės piramidės nupjauta viršūne formos, maždaug 1,25x1,2x0,9 m dydžio ir iki 0,5 m aukščio nuo dabartinio žemės paviršiaus. Akmens šiaurės – rytinėje plokštumoje iškaltas 20 cm skersmens apskritimas, nuo kurio eina apie 40 cm ilgio kryžius su dvejomis kryžmomis ir puslankiu. 7 cm žemiau apskritimo yra 20 cm ilgio ir 7 cm aukščio puslankis, 16 cm žemiau jo yra 10 cm kryžma, kurios galuose yra 3-3,5 cm ilgio skersiniai. Dar 5 cm žemiau yra kita 6 cm ilgio kryžma. Kiek aukščiau apskritimo dar prieš II pasaulinį karą buvo matyti lygiakraštis kryželis.
1970 m. atliekant archeologinius žvalgymus prie akmens kultūriniame sluoksnyje atrasti pavieniai archeologiniai radiniai – žiestų puodų šukės. Akmens pietiniame šone aptikta 1,8x1,2 m dydžio duobė užpildyta maždaug 0,45 cm storio tamsia juoda žeme su degėsiais.
1925 m. buvo užrašytas kraštotyrininko Jurgio Elisono pasakojimas, jog ant akmens yra iškalti lėkštė, šaukštas ir šakutė su kuriais Napoleonas valgęs (pietavęs), keliaudamas 1812 m. į Maskvą.
Taip pat senolių pasakojama, jog lėkštę, šaukštą ir šakutę iškalė 1812 m. Napoleono kariai. Šie išnaudojo akmenį, kaip simbolį – paminklą, iškaldami jame valgymo reikmenis. Taip valdžiai buvo bandoma parodyti, ko Napoleono kariams – atėjūnams labiausiai trūko (maisto) svečioje šalyje.
Kiti tyrėjai nelinkę sutikti su tautosakiniais pasakojimais, todėl mano, jog Salako akmuo turėtų būti siejamas su 1554 m. įvykusiu žemės valdų atribojimu tarp Vilniaus vyskupijos (valdė šiaurines Salako žemes) ir Salako-Luodžių dvarininkų Petkevičių (valdė pietines Salako žemes).
Ieškoję istorinės tiesos tyrėjai, vienas jų Petras Tarasenka, bandė įrodyti, jog Salako akmenyje yra iškalti saulės kulto simboliai. Taigi, akmenį buvo bandyta prilyginti saulės kulto aukurui, sietinam su pagonybe. Vėlesni tyrėjai teigė, jog tai ne tik saulės kulto aukuras, bet ir krikščionybės atėjimą į šiaurės – rytų Lietuvą liudijantis objektas. Tai bandyta įrodyti teigiant, jog greta realistinio saulės atvaizdo randamas ir kryžius. Todėl šis akmuo sietas ir su senovės lietuvių laidojimo apeigomis ir perėjimu nuo pagonybės į krikščionybę.
Koordinatės: 631935, 6161940 (LKS)
55.574466, 26.092255 (WGS)
Čepeliškių I ir II pilkapynai
I-ąjį pilkapyną sudaro 27 sampilai. Jame didesnės grupės pilkapiai išsidėstę, kas 4-7 m, šiaurės – pietų kryptimi, siaura 30 m pločio ir 200 m ilgio juosta. Sampilai 6-14 m skersmens, 0,8-2,5 m aukščio. Jų pagrindus juosia grioviai. 1958 ir 1972 m. atlikti žvalgybiniai tyrinėjimai parodė, jog I-asis pilkapynas, mena IX – XII a. vėlyvojo geležies laikotarpio sėlių genties laidojimo tradicijas: žmonės laidoti deginti su menkomis įkapėmis.
II-ąjį pilkapyną sudaro 6 sampilai. Šie išsidėstę, kas 12-17 m, rytų – vakarų kryptimi. Sampilai 10,5-13,5 m skersmens, 1-2,5 m aukščio. Jų pagrindus juosia grioviai.
II-ojo pilkapyno sampilams, kaip ir I-ojo, būdingi IX – XII a. laidojimo principai.
Abu pilkapynai kasinėti „lobių ieškotojų“.
Koordinatės:
I pilkapynas: 630821, 6162976 (LKS);55.584066, 26.075094 (WGS)
II pilkapynas: 630656, 6163305 (LKS); 55.587063, 26.07262 (WGS)
Rudakiškės koplytstulpis su Šv. Jono Nepomuko skulptūra
Rudakiškės kaimo koplytstulpis su Šv. Nepomuko skulptūra pasižymi keturšlaičiu stogeliu ir tvorele. Šis koplytstulpis pasižymi menine išraiška ir originaliomis formomis. Koplytstulpis polichrominis.
Rudakiškės kaimo koplytstulpį ir skulptūrą 1946-1949 m. padarė vietinis drožėjas Petras Ivanauskas. Apie 1966 m. skulptūrą pavogė. 1969 m. Petras Baubinas išdrožė naują skulptūrą, kuri 1981 m. vėl buvo pavogta. Tais pačiais metais P. Baubinas išdrožė dar vieną naują skulptūrą ir suremontavo koplytstulpį, stovintį iki šiol.
Koplytstulpio koplytėlė puošta keturiomis medinėmis tekintomis kolonomis.
Šv. Jono Nepomuko skulptūrėlė yra apvali, ištęstų proporcijų. Šventasis pavaizduotas su tradicine apranga ir atributais, tačiau vienplaukis ir bebarzdis. Šukuosena įmantri, veido išraiška žaisminga. Skulptūra dažyta juodai, rudai, gelsvai, raudonai ir mėlynai.
2018 m. rugpjūčio mėn. koplytstulpis buvo restauruotas. Sutvarkytos – atnaujintos sutrešusios dalis, objektas ir jo dekoro elementai perdažyti. Sutvarkyti sutrešusi stogastulpio apačia, perdažyta ir suremontuota koplytstulpį juosianti statybinė tvorelė.
Koordinatės: 632737, 6165728 (LKS)
55.608254, 26.106784 (WGS)
Trinkuškių kaimo paminklas
Trinkuškių kaimo paminklas tai – keturšonis akmenų mūro obeliskas su metaline memorialine (sidabrine) lenta, kurioje randama tokia informacija: „Buvusios ir išlikusios sodybos Trinkuškių kaime, Degučių valsčiaus, Zarasų rajone 1925 M. – 2006 M.“ Taigi, paminklas pastatytas siekiant pažymėti Trinkuškių kaimo, minimo rašytiniuose šaltiniuose dar 1584 m. istoriją, buvusių sodybų ir jų gyventojų atminimą. ,,Iki 1940 M. kaimelyje gyveno 215 žmonių. 115 moterų, 100 vyrų.“ Be to, memorialinėje lentoje esama žemėlapio su buvusių ir esamų sodybų lokacija kaime. Pateiktas šeimų ir jų narių sąrašas.
Trinkuškių paminklas pastatytas 2006 m. Yra 6 metrų aukščio.
Koordinatės: 625384, 6162650 (LKS)
55.582573, 25.988752 (WGS)
Tiltiškių koplytstulpis su Šv. Jono Nepomuko skulptūra
Koplytstulpis padarytas XX a. 4 dešimtmetyje vietinio meistro Petro Ivanausko, restauruotas 1953 m. ir 2016 m.
Koplytstulpyje esančia Šv. Jono Nepomuko skulptūrą XX a. 6 dešimtmetyje išdrožė liaudies meistras Petras Baubinas.
Koplytstulpiui būdingas aštuonkampio skerspjūvio stiebas su atvira prizmine koplytėle viršuje. Koplytstulpio aukštis 6,67 m . Jo stogo forma – piramidinė. Koplytstulpio stogelis apdengtas metalo skarda, kuri nudažyta rausvai.
Koplytstulpiui būdinga polichromija (konstrukcinės dalys – mėlynos, grindų apvadai melsvi, skulptūrėlė dažyta baltai, juodai, rusvai, mėlynai).
Koordinatės: 633379, 6167694 (LKS)
55.625729, 26.11792 (WGS)
Tiltiškių vandens malūnas
Senasis Tiltiškų vandens malūnas stovėjo 150 metrų toliau nuo dabartinio. Be paprastų dviejų girnų, kruopinės, čia buvo veliamas milas, pjaunamos lentos. Malūne veikė elektrinė teikusį elektrą Tiltiškių kaimo ir Salako miestelio gyventojams,
Pagrindinis ir originaliausias muziejasu eksponatas - tai pats vandens malūnas, išlikusios originalios girnos, keltuvas, autentiški vitražai...
Didžiają muziejaus dalį užima senovinių radijo aparatų kolekcija, nuo seniausios detektorinės radijos, vienos pirmųjų garso laikmenų - gromofoninės plokštelės, Kauno radijo gamykloje gamintos magnetolos.
Malūno lankytojai užsukę galės degustuoti mūsų krašto gėrimų ir patiekalų... Čia galima užsakyti pobūvius, vakarones su gyva muzika, pasimėgauti pirties ir tekančio vandens malonumais.
Kontaktai: +370 667 85555
Adresas: Tiltiškės, Salako sen., Zarasų raj.
Kaina: 2 €, vaikams ir senjorams 1 €
Dūkšto dvaro sodybos rūmai
Nuo XVI a. antrosios pusės iki XIX a. pradžios Senasis Dūkštas priklausė Rudaminų – Dusetiškių giminei. Šiuo laikotarpių Senajame Dūkšte būta medinio dvaro. Nuo 1813 m. Senojo Dūkšto dvarą valdė Beganskiai, kurie suteikė rūmams ryškius klasicizmo bruožus (kalbama jau apie II-uosius, dabartinius mūrinius rūmus, kuriems buvo būdingi įsiterpiantys liaudies kūrybos elementai).
1901 m. dvaras atiteko Vilniaus universiteto auklėtiniui, filomatų draugijos kūrėjui, poetui ir geologui Tomui Zanui, kuris susituokė su tuometinio dvaro šeimininko Daugėlos dukra Terese.
Zanams dvaras priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Dvare buvo sukaupta turtinga senienų ir archeologinių radinių kolekcija. Taip pat veikė turtinga biblioteka.
XIX a. pirmoje pusėje dvare gyveno žymus dailininkas, Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas. Dvare dažnai lankydavosi Filomatų draugijos kūrėjas, poetas ir geologas Tomas Zanas, su kuriuo neretai atvažiuodavęs ir jo draugas Adomas Mickevičius (jo vardu yra pavadinta sodybos parko liepų alėja).
1933-1944 m. dvaro rūmuose veikė žemesnioji žemės ūkio mokykla. Nuo 1960 m. – apylinkės taryba, bandymų stoties eksperimentinio ūkio administracija, kultūros namai, biblioteka.
Rūmuose išlikusi autentiška: fasadų kompozicija interjero dekoro elementai – židinys, frizai; pamatai, išorės ir vidaus sienos, perdangos stogo konstrukcija ir medžiagos.
Kontaktai: +370 652 98784
Adresas: J. Rustemo g. 10, Dūkštelių k. (Senasis Dūkštas), Dūkšto sen., Ignalinos raj.
Senojo Dūkšto senosios kapinės: Adomo Hrebnickio ir Jono Rustemo kapai
Senojo Dūkšto kapinėse anksčiau stovėjo medinė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. Ją 1601 m. Dūkšto dvare pastatė dvaro savininkai Rudaminos. Tačiau 1956 m. bažnyčia sudegė. Dabar išlikę tik jos pamatai (plotis ~0,3 m; didžioji pamatų dalis išlikusi, apaugusi žole). Taip pat išlikę varpinės pamatai (~4,5x6,1 m, h 0,2x1,5 m, pamatų akmenys vietomis ištrupėję, Š pusėje neišlikę). Bažnyčios rūsiuose ir šventoriuje buvo laidojami dvaro savininkų Rudaminų, Bieganskių, Zanų palaikai. Bažnyčios rūsiuose buvo palaidotas ir garsus Vilniaus universiteto Dailės katedros profesorius Jonas Rustemas (1792-1835) – dailininkas, turėjęs didžiulę įtaką, Lietuvos tapybos (ypač portreto) raidai XIX a. pradžioje.
Šios asmenybės palaidojimo vietą ženklina betono obeliskas.
Kapinėse yra dar 2 paminkliniai kapai: profesoriaus Adomo Hrebnickio (1857 – 1967) ir jo dukters Marijos.
Senųjų kapinių komplekse vyrauja įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos.
Senosiose Dūkšto kapinėse esama laiptų (rytų kapinių pusėje skaldytų, tašytų akmenų laiptai į kapines ir buvusią bažnyčią). Jų bendras plotas 4,6x8,8 m .
Adresas: J. Rustemo g. 16, Dūkštelių k. (Senasis Dūkštas), Dūkšto sen., Ignalinos raj.
Senojo Dūkšto koplyčia
Senojo Dūkšto koplyčia – su Senojo Dūkšto dvaro ansambliu siejamas liaudiškų formų XIX a. pabaigos objektas. Koplyčia atvira. Jos stogą su pamatu jungia stačiakampės raudonų plytų kolonos. Koplyčiai būdingas aštuonkampis planas, su mediniu, gontais dengtu stogu. Sovietmečiu koplyčia buvo apleista, po 1990 m. – apgriuvusi. Koplyčia yra reikšminga tautos kultūros paveldo dalis, 2005 m. įrašyta į LR Kultūros vertybių registrą.
Koplyčios viduje yra medinis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Kryžius savo stačiakampe viršūne įtvirtintas medinių stogo sijų sankirtoje. Pati Nukryžiuotojo skulptūra yra liaudies kūrybos kūrinys, statiškų, netikslių, apibendrintų formų. Skulptūra prieš daugiau nei 25 metus buvo pavogta. Naują išdrožė tautodailininkas P. Gaižutis, eksterjerą remontavo V. Gervelis.
Koordinatės: 647390, 6159352 (LKS)
55.546808, 26.335741 (WGS)
Girutiškių akmuo su ženklais
Girutiškių akmuo su ženklais apie 800 metrų nutolęs nuo rytinio Švento ežero kranto. Akmuo yra Gražutės regioninio parko Švento kraštovaizdžio draustinyje.
Girutiškių akmuo su ženklais – pilkos spalvos plokščias granitas, 90x110 cm dydžio akmuo. Jo pietinis šonas 25 cm aukščio, kiti šonai beveik lygūs su žemės paviršiumi.
Ant akmens iškaltas lygiakraštis 5 cm dydžio kryželis, po juo – 1554 m. data. Žemiau raidės „Mocel-Pel Z“. Tarp šių raidžių iškaltas 43 cm ilgio kryžius, kuris apačioje baigiasi puslankiu, atgręžtu į kryžmą, ir 20 cm skersmens apskritimu su 4,5 cm dydžio į apačią atsišakojančiu kryželiu. Šio apskritimo kairėje raidės ON, o dešinėje – RI.
Girutiškių akmenyje gali būti iškalta Salako apylinkėse dvarą turėjusio Motiejaus Petkevičiaus („Mocel-Pel Z“) vardas ir pavardė. Apie jį žinoma iš 1567 m. kariuomenės surašymo. Be to, kryželis su apskritimu ir lankeliu ant Girutiškių akmens yra toks pat kaip ir ant Salako, Dirvoniškio, Žagarynės akmenų.
Akivaizdu, jog visi minėti akmenys su ženklais yra riboženkliai susiję su 1554 m. įvykusiu valdų atribojimu tarp Petkevičių ir Vilniaus vyskupijos.
Girutiškių akmenyje randami ženklai tai senovinis herbas – ženklas (galimai Petkevičių).
Pasakojama, kad 1939 m. lenkų kareiviai atkėlę akmenį po juo rado ilgą dviašmenį kalaviją ir dar kažkokį gelžgalį.
Koordinatės: 646883, 6165522 (LKS)
26.330989, 55.602343 (WGS)
Antalieptės Basųjų karmelitų vienuolyno kompleksas su Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia
1700 m. Antalieptėje įsikūrė vienuoliai – basieji karmelitai. Amžininkai pasakoja, kad vienuoliai buvę labai darbštūs, neavėdavo jokio apavo ir tik per didžiausius šalčius įsispirdavo į klumpes. 1732-1760 m. vienuoliai funduojami Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio pastatė vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčią ir vienuolyną. 1804 – 1832 m. nugriovus senąjį medinį vienuolyno pastatą, iškilo dabartinis klasicistinių formų statinys. Šis buvo sujungtas požeminiu tuneliu su bažnyčia. Deja po 1831 m. sukilimo vienuolynas uždarytas, o bažnyčia atiduota stačiatikiams. Ji buvo rekonstruota į cerkvę: bokštai pažeminti vienu tarpsniu, jų viršuje įrengti svogūniniai kupolai.
1893–1906 m. buvo atliekami vienuolyno pastato ir cerkvės remonto, rekonstrukcijų darbai. XX a. prad. (XIX a. pab.?) prie vienuolyno pastato šiaurės-rytų dalyje pristatytas karceris, 1905 m. vienuolyno sodo teritorijoje įrengta nedidelė koplyčia, 1906 m., zakristiją praplėtus į šonines puses, rekonstruotose patalpose įrengta antroji – Šv. Aleksiejaus – cerkvė.
1915 m. vokiečiai užėmė vienuolyno pastatus – bažnyčioje buvo įrengtos arklidės ir garažas, vienuolyno pastatas paverstas vokiečių kariuomenės štabu.
1918 m. vienuolyno patalpose buvo apsistojęs bolševikų karinis būrys, Nepriklausomybės kovų metu – Lietuvos pėstininkų pulkas, vadovaujamas karininko Kazimiero Ladygos.
1918 m. rudenį bažnyčia grąžinta katalikams, 1922 metais iš dalies atkurta, panaikinus Šv. Aleksiejaus cerkvę ir grąžinus zakristijai ankstesnį tūrį.
Sovietmečiu bažnyčios bokštas buvo grąžinta senoji stačiakampė forma. Galiausiai, 1998 m. bažnyčią administruojant katalikams buvo pradėti restauracijos darbai užsitęsę iki 2012 m.
Vienuolyne šiuo metu tvarkosi ir kūryba bei darbu gamtoje užsiima Inovatorių slėnio komanda.
Adresas: M. Reinio g. 4. (Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia) ir A. Žilėno g. 2 (Basųjų karmelitų vienuolyno pastatas)
Antalieptės Energetikos muziejus
Ankstesnis energetikos muziejus buvo Tiltiškėse (Salako sen.), jį uždarius, eksponatai keletą metų dūlėjo Zarasų krašto muziejaus archyve, o 2017 m. rugsėjo mėn. ekspozicija atgimė Antalieptėje.
Šiuo metu muziejuje sutelkta apie 2 tūkst. eksponatų. Didelė dalis skirta Antalieptės elektrifikacijos istorijai.
Kiekvieną sekmadienį po 11.00 val. yra galimybė pabendrauti su profesionaliu energetiku.
Kontaktai: +370 685 12216
Adresas: M. Reinio g. 6. Antalieptė, Zarasų raj.
Lietuvos Šveicarija - ,,Šveicarka"
,,Lietuvos Šveicarijoje", pirmiausiai, yra sutinkamas ,,Šveicarkos šaltinis". Kitaip jis yra vadinamas „Šventąja versme“. Šaltinis trykšta apie 40 m nuo Šventosios upės, rytų – šiaurės rytų kryptimi. Vietiniai pasakoja, kad „Šveicarkos“ šaltinis yra nepaprastas, turintis gydomųjų savybių. Žmonės tiki, jog nusiprausus šaltinio vandeniu pagyjama nuo sąnarių skausmo, akių ligų. Už pagijimą į šaltinį būdavo įmetama moneta arba ant medžio šakelės rišamas siūlas. Sakoma, kad, kas tuos siūlus ,,pačiupinės", tai ir tą ligą gaus.
„Šveicarkos“ šaltinis Valstybės saugomas hidrogeologinis gamtos paveldo objektas (2005 m.).
Vadinamoje ,,Šveicarkoje" taip pat yra akmuo su pėda. Jis briaunuotas, 2,17 m ilgio, 1,63 m pločio akmuo. Jo aukštis (gylis) – 1,20 m, perimetras 6 m.
Pasak padavimo pėdą šiame akmenyje galėjo palikti Dievas, Švč. Mergelė Marija ar net velnias. Jiems vaikštant po žemę užklysta ir į Šavašos teritoriją. Viena legenda byloja, jog pėda akmenyje atsirado velniui bėgant atgal į pragarą. Kita legenda siekiama įrodyti, jog ant šio akmens pasilypėjęs Dievas grįžo į dangų. Bet kokiu atveju akmens būta minkšto. Tai leido ar Dievui, ar velniui palikti savo pėdsaką.
Apibendrinant galima teigti, jog šio įdubimo akmenyje mitinės funkcijos buvo tarnauti dievų ir mirusiųjų kelionėms. Teikti jiems galimybę judėti aukštyn ir žemyn. Pereiti iš vieno pasaulio į kitą. Tai suformavo specifinę Antalieptėje gyvenusių sėlių religinę praktiką. Be to, buvo tikima šio akmens gydomosiomis galiomis, ypač, kai jis prisipildydavo lietaus vandens. Manyta, jog šis vanduo gydo akis, karpas, rožę, stiprina kojas.
Koordinatės:
,,Šveicarkos" šaltinis: 618084, 6170317 (LKS), 25.876322, 55.653231 (WGS)
Akmuo su pėda: 617981, 6170157 (LKS), 25.874625, 55.651821 (WGS)
Lūžų akmuo su dubeniu
Akmuo yra žmogaus apdorotas riedulys (akmuo šviesiai rausvas stambiagrūdis granitas, netaisyklingo cilindro formos, 1,15-1,3 m skersmens ir 0,8 m aukščio nuo dabartinio žemės paviršiaus. 35-45 cm aukštyje nuo viršaus akmens šonai aptašyti 3 cm pločio grioveliais. Akmens viršutinės plokštumos viduryje iškaltas 53 cm (viršuje) ir 48 cm (apačioje) dydžio dubuo – netaisyklingos cilindro formos. Dubuo kraštuose siekia 5-8 cm, o viduryje apie 4 cm gylio. Dubens dugno pakraščiu eina 2 cm pločio ir iki 9 cm gylio griovelis. Akmuo apsamanojęs.
Akmuo apie 1970-1971 m. buvo atrastas netikėtai grybautojo. Šis apie įdomaus pavidalo akmenį informavo A. Žilėną. Inžinieriaus, Antalieptės šviesuolio dėka apie akmens buvimo vietą buvo informuoti paveldosaugininkai. 1971 m. atlikus archeologinius žvalgymus rastos dvi laužavietės: pirmoji aptikta prie akmens šiaurės – vakarų šono buvo maždaug 100x40 cm dydžio, antroji – prie akmens pietinio šono, kiek didesnė. Jose rastas 10-15 cm storio kultūrinis sluoksnis – anglių ir degėsių sluoksnis.
Kultūrinis sluoksnis su savo radiniais leido suformuoti prielaidą, jog Lūžų akmuo su dubeniu tai – XIII-XVIII a. kulto vieta arba šventyklos liekana (žodis šventykla čia vartojamas sąlygiškai, nes Lūžų akmuo su dubeniu – įrenginys, o ne pastatas, buvęs po atviru dangumi). Spėjama, jog ant šio akmens valstiečiai palikdavo aukas deivėms, kurio verpdavo žmonių likimus.
Lūžų akmens su dubeniu kulto vieta panaši į XVI-XVIII a. Mosėdžio, Utenos šventvietes, gyvavusias praėjus net ir 100-200 m. po krikščionybės įvedimo. Taigi, galimas atvejis, jog Lūžų kulto vieta priklauso krikščioniškajam laikotarpiui – Antalieptės Basųjų karmelitų viešpatavimo laikotarpiui.
Lūžų akmuo identiškas Vilniaus senamiestyje buvusios Ragučio šventyklos akmeniui. Šventykla dar kunigaikščio Algirdo laikais buvo išgriauta.
Lūžų akmuo su dubeniu stovi, kadaise iškastos duobės, kurioje kūrenta ugnis, pakraštyje. Po akmeniu su dubeniu ryškėja akmenų konstrukcija (akmuo su dubeniu paremtas ant kitų stambokų išgrįstų akmenų, kurių dalis to paties akmens nuoskalos).
Koordinatės 616572, 6169072 (LKS)
25.851781, 55.642419 (WGS)
Baltriškių Tiberiados bendruomenė - vienuolynas ir Šv. Kazimiero bažnyčia
5,5 km į šiaurės vakarus nuo Degučių Baltriškių kaime stovi Liaudies architektūros formų Baltriškių Šv. Kazimiero bažnyčia ir varpinė, veikianti vadovaujant Tiberiados vienuolyno vienuoliams. Pasak brolio Marko, Baltriškės čia gyvenantiems vienuoliams būdingas evangeliškas atsiskyrimas. Jų gyvenimuose svarbiausia pasidalinti džiaugsmu, malda, būti sklidiniems malonės, taikos, ramybės, noro priimti žmones, ypač jaunimą ir šeimas.
Tiberiados vienuoliai Baltriškių kaime veikia tik nuo 2001 m. Viso jų bendruomenė sudaro 20 vienuolių.
Kontaktai: +370 685 43694
Adresas: Baltriškių k., Degučių sen., Zarasų raj.
Degučių Nepriklausomybės paminklas
Dabartinis Degučių paminklas Lietuvos Nepriklausomybei nėra autentiškas. Pirmasis paminklo variantas buvo kiek kitoks ir paminklas stovėjo netoli dabartinės Šv. Antano Paduviečio koplyčios, 20 m į šiaurę nuo Utenos – Zarasų plento skverelyje, bulvare.
Pirmojo paminklo projektas suformuotas 1928 m. dailininko Antano Rūgštelės.
Paminklo statyba rūpinosi Degučių mokyklos mokytojas dusetiškis Juozas Markelis.
Nepriklausomybės paminklo statybos darbai prasidėjo dar 1930 m. minint kunigaikščio Vytauto mirties 500-ąsias metines. Pirmiausiai, buvo pastatytas paminklo kertinis akmuo. Jo padėjimo proga buvo surengtas minėjimas. Į pamatą stikliniame butelyje buvo įdėtas Degučiams nusipelniusių žmonių sąrašas. Sąraše buvo šios garbingų žmonių pavardės:
1. Degučių pradinės mokyklos mokytojas Juozas Merkelis;
2. Degučių bažnyčios kunigas Boleslovas Beinaravičius;
3. Degučių valsčiaus viršaitis Jurgis Petruoka;
4. Degučių valsčiaus sekretorius Alfonsas Makarskas;
5. Andrius Klimanskas, savanorio žuvusio kovose už Lietuvos Nepriklausomybę, tėvas;
6. Degučių policijos nuovados viršininkas Pumputis;
7. Katalikų demokratų iždininkas Jurgis Pošius;
8. Kauno kunigų seminarijos klierikas Petras Pošius;
9. Ūkininkas Jurgis Šileikis;
10. Degučių pradinės mokyklos mokytoja Ona Rolytė.
Tais pačiais 1930 m., buvo pastatyta paminklo centrinė dalis (kolona). 1933 m. paminklas buvo paplatintas – abipus kolonos pastatytos sienelės ir kvadrato plano stulpai su rutuliais (skersmuo 0,35 m) viršuje. Prie paminklo pritvirtinta juodo marmuro plokštė su iškaltu įrašu „PER AUKAS / IR /VIENYBĘ / LAISVĘ. ATGAVUS / TEGYVUOJA / AMŽIAMS / LIETUVA / DEGUČIAI 1930“. Vienų paminklas buvo vadinamas šaulių paminklu, kitų – Lietuvos Nepriklausomybės paminklu. 1935 m. paminklas buvo pašventintas.
1958 m. stalinizmo politikos šalininkai paminklą nugriovė ir tik 1990 m. betoninis paminklas buvo atstatytas pagal dailininko Alfonso Šeduikio projektą (atidengtas 1990 m. liepos 28 d.).
Paminklo architektė Violeta Bulikaitė.
Paminklą atstatė vietos meistrai – penki rusų tautybės vyrai.
Degučių paminklas Lietuvos Nepriklausomybei iškilo naujoje vietoje, aukštumėlėje, priešais Degučių mokyklą.
Dabartinis paminklas yra iš trijų dalių. Vidurinė iškilusi virš dviejų žemesnių, kontraforsus primenančių sparnų. Jų viršutinėse dalyse pastatyti apvalūs cementiniai rutuliai – simbolizuojantis amžinumą, gyvenimo ratą. Centrinės kolonos viršuje yra metalinis apvalus Vyčio ženklas. Paminklo cokolis centrinėje fasado dalyje papuoštas Vyčio kryžiaus bareljefu. Fasadinėje paminklo dalyje pritvirtinta juodo šlifuoto granito lenta su užrašu: „Per aukas ir vienybę laisvę atgavus tegyvuoja Lietuva / Degučiai 1930-1990“.
Apibendrinant, tai tipiškas tarpukario laikotarpio paminklų laisvei modelis: su modifikuota, stipriai suabstrahuotos kolonos struktūra.
Koordinatės: 629632, 6171512 (LKS)
55.661021, 26.060252 (WGS)
Gražutės regioninio parko piliakalniai
Archeologiniai paminklai Gražutės regioniniame parke, pirmiausiai, piliakalniai rodo, jog pirmosios gyvenvietės čia kūrėsi II tūkst. pr. Kr. – I-II tūkst. po Kr. Be to, šie unikalūs artefaktai liudija, jog Šiaurės – Rytų Aukštaitijoje pirmieji gyventojai kūrėsi prie upių slėnių, pelkių juosiamose kalvose, krantų kyšuliuose, pusiasaliuose ar prie ežerų.
Gražutės regioniniame parke randami piliakalniai, tai ne dirbtinai žmogaus supiltos kalvos, o natūraliu būdu susiformavę (daugiausiai traukiantis paskutiniajam ledynmečiui) reljefo dariniai su senosios juos įrengusių žmonių veiklos pėdsakais.
Pats ,,piliakalnio“ pavadinimas yra senovinis, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai. Lietuvių kalboje žodis "pilis" kildinamas iš "pilti". Kai kada pasimetė ar užsimiršo ir pati piliakalnio vieta: piliakalniu pradėta vadinta įspūdingesnė kalva netoli tikrojo piliakalnio arba liko tik pilį menantis aplinkos pavadinimas. XX a. pradėjus domėtis pačiais piliakalniais, jiems pradėtos skirti visos vietovės, kurių pavadinimo šaknyje yra ,,pil“ bei vietos, panašios į pylimus.
„Piliakalnio“ sąvoka yra plati tiek teritoriniu, tiek ir chronologiniu aspektais. Dėl to piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliakalnių. Žvelgiant į dabartinį piliakalnių vaizdą, juose bendrų požymių, jungiančių visus piliakalnius ir kartu skiriančių juos nuo kitų senovinių įtvirtinimų, surasti sunku. Tai dabartinės piliakalnių būklės pasekmė. Visi piliakalniai mūsų dienas pasiekė apardyti įvairių gamtos ir žmogaus jėgų: nuplauti upių, nuarti, iškasinėti duobių ir kt.
Ne išimtis ir Gražutės regioninio parko piliakalniai.
Gražutės regioniniame parke seniausia piliakalnių paskirtis buvo gyvenamoji. Jų aikštelėse statyti gyvenamieji būstai ir ūkiniai pastatai, o šlaituose ir aikštelių pakraščiuose buvo įrengiami pylimai, supiltos neaukštos žemių juostos, už kurių kasami grioviai. Gyvenvietės buvo silpnai įtvirtintas, keliolika hektarų apėmęs papilys (įtvirtinta ir gyvenama gyvenvietė. Papilys būdavo už piliakalnį didesnė teritorija, apjuosta gynybiniu grioviu ir / ar pylimu. Papilius paprastai įrengdavo vietoje, kuri būdavo apsaugota gamtinių (reljefo) kliūčių – pvz., aukštumoje šalia piliakalnio. Minėtuosius teiginius įrodo konkretūs archeologiniai Gražutės regioninio parko piliakalnių radiniai: žmonių kaulai, puodai, šukės, durklai, akmeniniai kirvukai, degto molio, gludinti akmens kirvukai, anglys ir kitos senovės liekanos.
Gražutės regioninis parkas garsėja ir strateginių – gynybinių – Sokiškių, Dūkštelių, Senojo Dūkšto, Pasamanės, Putrakalnio piliakalnių tinklo išlikimu. Šie piliakalniai, nutolę vienas nuo kito 200-850 m atstumu. Jie yra su pylimais ir gynybiniais grioviais. Nuo vieno piliakalnio viršūnės matomi ir kiti piliakalniai. Tai rodo, jog senovėje buvo įmanoma tarpusavyje perduoti laužų skleidžiamus signalus, pranešančius apie pavojų.
Gražutės regioniniame parke yra 15 piliakalnių: 8 pavieniai ir 7 kompleksiniai: Lūžų, Verslavos, Degučių kaimo piliakalnis, vad. Ažusamaniu arba Samaniu, Galminių, Šiukščių kaimo piliakalnis, vad., Moliakalniu, Ūžėniškių, Zokorių, Dūkštelių arba Senojo Dūkšto piliakalnis, Pasamanės, Sokiškių, Jakiškių, Kiemionių, Vitkūnų, Bielkaučyznos piliakalnis, vad. Pakaršinės arba Batarėja, Dūkštelių piliakalnis, vad. Putrakalniu.