Kartais vaikas žino atsakymą. Jis jį tikrai žino. Tačiau ranka lieka nuleista, balsas – tylus, o galvoje sukasi viena mintis: „O jeigu suklysiu?“ Štai čia ir slypi problema, kuri dažnai nepatenka į pažymių vidurkius ar pažangumo lenteles. Mokinio savivertė gali pradėti byrėti gerokai anksčiau, nei tai parodo kontroliniai darbai.
Mokykloje tempas greitas, lyginimas neišvengiamas, o klaidos dažnai tampa viešos. Ne kiekvienas vaikas su tuo susidoroja vienodai. Vieni užsisklendžia, kiti pradeda vengti tam tikrų dalykų, treti tiesiog nustoja tikėti savimi. Ir čia atsiranda korepetitorius – ne kaip „gelbėtojas nuo blogų pažymių“, o kaip ramus, saugus atskaitos taškas.
Individualus darbas, pavyzdžiui, per Corepetitus, leidžia vaikui mokytis be spaudimo, be auditorijos, be nuolatinio vertinimo. Tai tarsi treniruotė sporto salėje su asmeniniu treneriu: niekas neskuba, niekas nelygina, o kiekviena maža pergalė pastebima. Šiame straipsnyje pažiūrėsime, kodėl savivertė yra tokia svarbi mokymuisi ir kaip korepetitoriaus vaidmuo gali ją iš esmės pakeisti.
Kaip žema savivertė trukdo mokytis (net gabiems vaikams)?
Žema savivertė veikia tyliai. Ji nerėkia, nedrasko sąsiuvinių, dažnai net „nekelia problemų“. Tačiau jos poveikis labai konkretus. Vaikas, kuris nebetiki savimi, mokosi tarsi su užtrauktu rankiniu stabdžiu: teoriškai gali judėti į priekį, bet kiekvienas žingsnis reikalauja dvigubai daugiau jėgų.
Baimė suklysti ir tylėjimas klasėje
Vienas ryškiausių signalų – vaikas nustoja klausti ir atsakinėti. Net jei supranta temą, jis renkasi tylą. Kas bus, jei atsakysiu neteisingai? Ši vidinė baimė dažnai kyla po kelių neigiamų patirčių: pastabų prie visos klasės, juoko, palyginimų su kitais.
Rezultatas paradoksalus: kuo mažiau vaikas kalba, tuo mažiau grįžtamojo ryšio gauna. O kuo mažiau grįžtamojo ryšio, tuo labiau stiprėja jausmas, kad „aš nemoku“.
„Aš nemoku“ – vidinis dialogas, kuris formuojasi anksti
Vaikai greitai susikuria etiketes. Aš humanitaras. Man nesiseka matematika. Aš nemoku rašyti. Šios frazės tampa ne nuomone, o tapatybės dalimi. Nuo tos akimirkos vaikas nebeieško sprendimo – jis ieško patvirtinimo savo įsitikinimui.
Tai ypač pavojinga gabiems vaikams. Jie dažnai supranta daugiau nei parodo, bet savivertė neleidžia rizikuoti, bandyti, klysti.
Kodėl viena bloga patirtis gali paveikti visą dalyką
Mokymasis labai emocinis procesas. Vienas neigiamas epizodas – kontrolinis su raudonomis pastabomis, viešas pataisymas, sarkastiškas komentaras – gali „nudažyti“ visą dalyką neigiama spalva.
Nuoširdžiai apie realybę: vaikai retai atskiria konkrečią klaidą nuo savęs kaip mokinio. Jie klaidą priima asmeniškai. Ir kol šis ryšys nepertraukiamas, pažanga tampa labai lėta.
Kuo korepetitorius skiriasi nuo mokyklos mokytojo savivertės požiūriu?
Svarbu pasakyti aiškiai: tai nėra istorija apie „gerą korepetitorių“ ir „blogą mokyklos mokytoją“. Mokykla turi savo ritmą, tikslus ir apribojimus. Tačiau būtent šie apribojimai dažnai ir tampa ta vieta, kur vaiko savivertė pradeda slysti. Čia korepetitorius užima visiškai kitą, papildantį vaidmenį.
Individualus tempas be lyginimo su kitais
Klasėje mokytojas dirba su 20-30 vaikų. Tempas neišvengiamai vidutinis. Vieniems per greitas, kitiems per lėtas. Korepetitoriaus pamokoje tempas prisitaiko prie vieno mokinio. Be palyginimų. Be „pažiūrėk, kaip Jonas jau padarė“.
Tai keičia labai daug. Kai vaikas mokosi savo tempu, jis pradeda jausti kontrolę. O kontrolė – vienas svarbiausių savivertės komponentų.
Klaida kaip mokymosi įrankis, ne nuosprendis
Mokykloje klaida dažnai reiškia minusą, pažymį, pastabą. Su korepetitoriumi klaida tampa darbo medžiaga.
Ji analizuojama ramiai:
- kodėl čia suklydai?
- kur mintis pasuko ne ten?
- ką kitą kartą darytum kitaip?
Vaikas mokosi, kad klaida yra proceso dalis, o ne asmeninė nesėkmė. Šis suvokimas labai greitai mažina baimę bandyti.
Ryšys „mokytojas-mokinys“ be vertinimo ir spaudimo
Dar vienas esminis skirtumas – santykis. Korepetitorius neturi klasės, žurnalų, „programos“. Jis turi žmogų prieš save. Tai leidžia atsirasti pasitikėjimui.
Kai vaikas jaučia, kad su juo kalbama ne per pažymį, o per supratimą, jis atsipalaiduoja. Ir tik tada prasideda tikras mokymasis.
Kaip korepetitorius realiai kelia mokinio savivertę?
Savivertė neatsiranda iš pagyrimų ar frazių „tu gali“. Ji gimsta tada, kai vaikas pats pamato rezultatą. Būtent čia korepetitorius tampa katalizatoriumi – ne stebukladariu, o žmogumi, kuris padeda susikurti mažų, bet labai svarbių pergalių grandinę.
Mažų tikslų metodas – nuo „nesuprantu“ iki „aš galiu“
Korepetitoriai dažnai sąmoningai sumažina kartelę. Ne tam, kad būtų lengviau, o tam, kad būtų įmanoma.
Pavyzdžiui:
- ne „išmokime visą temą“, o vieną taisyklę
- ne „parašyk rašinį“, o vieną gerą pastraipą
- ne „išspręsk viską“, o du uždavinius be klaidų
Kai vaikas mato, kad tikslai pasiekiami, jo vidinis dialogas keičiasi. Aš galiu pakeičia aš visada klystu. Šis lūžis dažnai įvyksta per 3-5 pamokas.
Aiškūs paaiškinimai vietoje miglotų pastabų
„Čia tiesiog reikia suprasti“ – viena žalingiausių frazių moksluose. Korepetitorius aiškina kitaip:
- paprastais žodžiais
- per palyginimus
- per vaiko patirtį
- be skubėjimo
Kai vaikas pagaliau supranta, o ne tik atsimena, atsiranda labai svarbus jausmas: aš nesu kvailas. Tai tiesiog buvo neaiškiai paaiškinta.
Grįžtamasis ryšys, kuris stiprina, o ne gėdina
Korepetitoriaus grįžtamasis ryšys dažnai skamba taip:
- „čia jau daug geriau nei praeitą kartą“
- „matai, pats randi sprendimą“
- „klaida gera, ji parodė, kur dar padirbėti“
Tai ne tušti pagyrimai. Tai konkretūs pastebėjimai, kurie leidžia vaikui matyti savo progresą. Ir kai progresas tampa matomas, savivertė kyla natūraliai.