Vienos universalios kūno riebalų procento normos pagal amžių ir lytį nėra. Moterys fiziologiškai paprastai turi didesnę riebalinio audinio dalį nei vyrai, o kūno sudėtis keičiasi ir su amžiumi. Be to, rezultatą veikia matavimo metodas, todėl internete pateikiamas lenteles su viena „idealia“ procentine reikšme reikėtų vertinti kaip orientyrus, o ne diagnozę.
Didelių populiacinių tyrimų duomenys patvirtina, kad vertinant kūno riebalų procentą svarbūs bent trys dalykai: lytis, amžius ir pasirinktas matavimo metodas. Kai kuriais atvejais reikšmės skiriasi ir tarp populiacijų.
Kodėl 25 % vyrui ir moteriai reiškia ne tą patį?
Vienas aiškiausių skirtumų matomas lyginant vyrų ir moterų duomenis. JAV NHANES populiacijos tyrime, kuriame kūno sudėtis buvo vertinama DXA metodu, vidutinis kūno riebalų procentas tarp tirtų vyrų siekė 28,1 %, o tarp moterų – 40,0 %. Tai nėra „idealios normos“, bet šie duomenys gerai parodo, kodėl vienoda procentinė riba abiem lytims nėra tinkama.
Kitas NHANES duomenimis paremtas tyrimas kūno riebalų procentą susiejo su įprastomis KMI kategorijomis. Kūno riebalų kiekis, atitikęs KMI 25 ribą, priklausomai nuo amžiaus ir tirtos populiacijos vyrams buvo maždaug 22,6–28,0 %, o moterims – 35,0–40,2 %. Vyresnėse amžiaus grupėse atitinkamos procentinės ribos paprastai buvo aukštesnės.
Tačiau šių skaičių nereikėtų paversti formule „iki X – normalu, nuo X – blogai“. Patys tyrėjai pažymi, kad nėra visuotinai priimto suaugusiųjų kūno riebalų procento ribų standarto.
Amžius keičia ne tik riebalų kiekį
Senstant gali didėti riebalinės masės dalis ir kartu mažėti liesoji masė. 2025 m. paskelbtame daugiau nei 10 tūkst. 18–92 metų žmonių DXA duomenų tyrime nustatyta, kad riebalinės masės rodikliai abiejų lyčių grupėse didėjo nuo ankstyvos iki vėlyvos suaugystės, o liesosios masės rodikliai vėlesniame amžiuje mažėjo.
Dėl to du vienodo ūgio ir svorio žmonės gali turėti gana skirtingą kūno sudėtį.
75 kg kūno svoris = ne 75 kg vienodos sudėties audinių.
Vienas žmogus gali turėti daugiau raumenų ir mažiau riebalinio audinio, kitas – priešingai. Būtent čia kūno sudėties vertinimas suteikia informacijos, kurios svarstyklės ar KMI atskirai neparodo.
Ar namų svarstyklių rodomas procentas yra tikslus?
Nebūtinai. Kūno riebalų procentą galima vertinti įvairiais metodais, o jų rezultatai nėra visiškai tarpusavyje pakeičiami.
DXA metodas naudojamas daugelyje kūno sudėties mokslinių tyrimų. Bioelektrinio impedanso analizė (BIA), kuri naudojama įvairiuose kūno sudėties analizatoriuose, riebalų ir liesosios masės kiekį apskaičiuoja netiesiogiai. Rezultatą gali veikti naudojamas įrenginys, jo algoritmas ir matavimo sąlygos.
Todėl kūno sudėties analizė naudingiausia ne tada, kai iš vieno matavimo siekiama gauti absoliučią „teisingo“ kūno riebalų procento reikšmę, o kai rezultatas interpretuojamas kartu su kitais sveikatos duomenimis. Stebint pokyčius laikui bėgant, prasminga matavimus atlikti panašiomis sąlygomis ir, jei įmanoma, tuo pačiu metodu.
Vien procento neužtenka
Kūno riebalų kiekis neatsako į visus klausimus apie metabolinę sveikatą. Svarbu ir tai, kur riebalai kaupiasi, kiek žmogus turi raumeninės masės, kokia jo liemens apimtis, fizinis pajėgumas, kraujospūdis ir metaboliniai rodikliai.
Tai paaiškina, kodėl šiuolaikiniuose tyrimuose analizuojamas ne tik bendras riebalų procentas, bet ir riebalinės bei liesosios masės santykis, visceralinių riebalų kiekis ir riebalų pasiskirstymas.
Taigi klausimas „koks kūno riebalų procentas normalus mano amžiuje?“ neturi vieno skaičiaus atsakymo. Moterų orientacinės reikšmės yra aukštesnės nei vyrų, su amžiumi kūno sudėtis keičiasi, o skirtingi matavimo metodai gali pateikti nevienodus rezultatus. Dėl to prasmingiau vertinti ne vieną procentą, bet kūno sudėtį ir jos pokyčius bendrame sveikatos kontekste.