Turiu prisipažinti: dar visai neseniai žmones, kaupiančius atsargas ir besiruošiančius „visokiems atvejams”, laikiau truputį keistuoliais. Man tai atrodė perdėta baimė, filmų prisižiūrėjimas, laiko ir pinigų švaistymas. Gyvenau ramiai, viskas veikė, ir apie tokius dalykus net negalvojau. O paskui vieną žiemos vakarą mūsų rajone dingo elektra. Ne kelioms minutėms — beveik parai. Ir tas vienas vakaras tamsoje man parodė daugiau, nei bet koks įtikinėjimas.
Kaip viskas atrodė iš tikrųjų
Iš pradžių buvo net juokinga — na, dingo elektra, pasėdėsim prie žvakių. Bet greitai paaiškėjo, kiek daug dalykų nustojo veikti vienu metu. Telefonai seko, o įkrauti nebuvo kaip. Šaldytuvas atšilo. Namuose pradėjo vėsti. Vandens dar buvo, bet kavos nepasidarysi, informacijos iš niekur negausi, o vakaras staiga tapo ilgas ir nejaukus. Vaikai klausinėjo, kada bus šviesu, o aš neturėjau ką atsakyti. Blogiausia buvo ne patys nepatogumai, o jausmas, kad visiškai nekontroliuoju situacijos ir galiu tik laukti. Nieko tragiško neįvyko, bet visą tą laiką jaučiausi keistai bejėgis. Supratau paprastą dalyką: aš niekada negalvojau, ką daryčiau, jei įprasti patogumai staiga dingtų. O jie dingo be jokio perspėjimo, ir tai galėjo tęstis ne parą, o kur kas ilgiau.
Ką padariau kitą savaitę
Nepuoliau į kitą kraštutinumą ir netapau „prepper’iu”. Tiesiog nusprendžiau turėti kelis pagrindinius dalykus, kad kitą kartą nesijausčiau taip. Ėmiau žiūrinėti, ką reikėtų įsigyti, ir greitai pasimečiau — vienas straipsnis siūlė vieną, kitas kitą, o aš, nieko neišmanantis, nesupratau, kas tikrai būtina, o kas perteklius. Galiausiai man labiausiai tiko išgyvenimo rinkinys, kuriame pagrindiniai poreikiai jau apgalvoti už mane. Man, žmogui, kuris apie tai nieko neišmanė, tai buvo idealu — nereikėjo tapti ekspertu, kad būčiau bent minimaliai pasiruošęs. Ir žinot, koks buvo netikėčiausias jausmas? Ne baimė, o palengvėjimas. Tarsi būčiau uždaręs kažkokią seniai atvirą spragą, apie kurią net nežinojau, kad ji yra.
Bet greitai supratau dar vieną dalyką
Turėti daiktus — gerai, bet aš vis tiek ne visada žinojau, ką su jais daryti. Kaip taupyti energiją, kaip elgtis pirmomis valandomis, ko imtis pirmiausia. Tada supratau, kad daiktai be žinių — tik pusė sprendimo. Todėl nusprendžiau šiek tiek pasimokyti, ir tai padarė didesnį skirtumą nei bet koks pirkinys. Man asmeniškai daug davė KVANTUMA išgyvenimo kursai, kurie, priešingai nei tikėjausi, visai negąsdino — tik ramiai paaiškino, kaip galvoti ir elgtis. Po jų tas keistuoliškas jausmas dingo galutinai. Nebeatrodė, kad ruošiuosi katastrofai. Atrodė, kad tiesiog tampu truputį savarankiškesnis.
Kas pasikeitė nuo tada
Praėjo nemažai laiko, ir elektra nuo tada dingo dar porą kartų. Skirtumas — didžiulis. Anksčiau tokie vakarai reikšdavo įtampą ir bejėgiškumą, o dabar tiesiog ramiai įsijungiu šviesą, prireikus įkraunu telefoną ir gyvenu toliau, kol viskas susitvarko. Vaikai net nepastebi, kad kažkas negerai — o man to ir reikėjo. Įdomiausia, kad pasikeitė ne tik pasiruošimas, bet ir pats mąstymas. Pradėjau ramiau žiūrėti ir į kitus dalykus — mažiau panikuoju, kai kažkas sutrinka, nes žinau, kad su dauguma situacijų susitvarkysiu. Tai nebuvo apie daiktus. Tai buvo apie jausmą, kad savo gyvenimą vis dar valdau aš, o ne aplinkybės. Ir to jausmo, pasirodo, trūko labiau, nei buvau supratęs.
Ką pasakyčiau tokiam, koks buvau anksčiau
Jei skaitai tai ir galvoji „na, man tikrai neprireiks”, suprantu — pats taip galvojau. Bet noriu pasakyti tik viena: pasiruošimas nėra apie tai, kad kažko bijai. Jis apie tai, kad nenori jaustis bejėgis, jei kažkas nutiks. Nereikia nei daug pinigų, nei virsti kitu žmogumi. Užtenka kelių pagrindinių dalykų ir šiek tiek žinių. Aš vis dar tas pats žmogus, kuris juokdavosi iš „prepper’ių” — tik dabar, jei vėl dings elektra, tą vakarą sutiksiu ramiai. Ir, atvirai, tos ramybės vertė pranoko viską, ką už ją sumokėjau.